Vasara – geriausias laikas būti gamtoje. Daugelio poilsiautųjų dideliam džiaugsmui vasarai persiritus į antrą pusę laukuose, miškuose ar parkuose atsiranda vis daugiau nokstančių uogų. Jau paragavus kvapniųjų žemuogių, norisi atsivalgyti mėlynių, laukinių aviečių, gervuogių. Šias uogas, kaip ir vėliau prinoksiančias bruknes ar spanguoles, atrodo, pažįstame visi. Tačiau mažiesiems uogautojams ir jų tėveliams reikia žinoti, kad ne viskas, kas auga gamtoje, yra valgoma. Patraukliai atrodančios ryškios uogos gali būti ir nuodingos. Tokių rūšių mūsų šalyje nėra daug, bet jų galimas poveikis organizmui, ypač vaikų, neretai būna mirtinas.

Nuodingosios uogos. Kaip jas atpažinti?

Lietuvoje yra daugiau nei dešimt augalų, kurie sunokina žmogui kenksmingas ar nevalgomas uogas. Daugelį nuodingų uogų atskirti nėra sudėtinga. Bendras Lietuvoje augančių nevalgomų uogų bruožas, kad jos nėra sutelktinės (tokios, kurių vaisius yra išsivystęs iš keleto to paties žiedo piestelių), o jų sėklos visada viduje. Pavyzdžiui, aviečių, gervuogių, katuogių vaisiai – sutelktinės uogos, o žemuogių ir braškių sėklos išorėje, ant uogos paviršiaus.

Dažnai visai šalia pakalnučių auga bruknės, kurių uogos yra ir skanios, ir sveikos. Bruknė yra mažesnė, ryškiai raudona ir jos lapai odiški, o pakalnučių dažniausiai šiuo metu būna labai nunykę, jų nesimato ir ant koto būna keletas pavienių raudonai oranžinių uogų. Jos palyginti su brukne būna gerokai stambesnės. Bruknė dažniausiai būna žirnio dydžio, o pakalnučių uogos gali būti ir agrasto uogos dydžio.

Daugelio mėgstama paprastoji pakalnutė dėl puošnių žiedų ir nuostabaus aromato, auginama kaip dekoratyvinis augalas darželiuose. Tai ir nuodingas, ir vaistinis augalas, sunokinantis ryškias oranžines uogas. Pakalnučių uogas miške vaikams gali būti lengva supainioti su panašiai atrodančiomis bruknėmis.

Vienas pavojingiausių nuodingųjų augalų mūsų šalyje yra paprastasis žalčialunkis. Lietuvoje auga ūksmėtuose, lapuočių ir mišriuose miškuose, krūmais apaugusiuose upių ir ežerų šlaituose. Žalčialunkiai mūsų miškuose gan reti.

Augalas labai nuodingas. Stipriai apsinuodijama uogomis, nors ir visas augalas labai nuodingas, ypač sėklos, kurių ir 10 vnt. užtektų mirtinai vaiko dozei. Net vienas užtiškęs šio augalo sulčių lašelis ant odos gali sukelti dermatitą. Išskirtinė savybė – puošnūs rožiniai žiedeliai, pražystantys anksti pavasarį. Vasarą jų nesimato miško žalumoje, tačiau rudenį ryškėja nuodingos raudonos uogos, kuriomis galima lengvai susigundyti.

Vilkauogė taip pat labai gražus augalas. Jo stiebas baigiasi keturiais lapais, o vaisius – viena juodai melsva uoga. Pavieniai augalai auga trąšioje dirvoje, dažniausiai pavėsingoje, drėgnoje vietoje. Visos augalo dalys, ypač šakniastiebiai ir uogos, nuodingos žmogui, ypač vaikams. Nuo vienos šio augalo uogos galbūt žmogus nenumirs, bet nuo saujelės – gali.

Juodžolė – daugiametis žolinis augalas. Žiedai balti, sunokina juodas uogas. Dažniausiai auga lapuočiuose ir mišriuose miškuose, paunksmėje. Visose augalo dalyse aptinkama nuodingų medžiagų. Tačiau labiausiai nuodingos uogos ir šakniastiebiai, nuodingas, labai erzinantis odą.

Sausmedžio krūmai aptinkami trąšiame lapuočio miške ar šalia jo – pamiškėje. Dažniausiai dera tik atviroje vietoje augantys krūmai. Prinoksta raudonos, saldaus skonio uogos, kurios turi žmogaus sveikatai kenkiančio alkaloido (turinčio poveikį nervų sistemai).

Krūmas arba nedidelis medis. Ant šakos dažnai įvairiaspalvės uogos: raudonos ir tamsėjančios iki juodos. Uogos ir pats augalas gana panašus į šunobelę. Atskirti galima iš lapo, kurių viename šone 6-8 gyslos (iš viso 12-16). Neprinokę kaulavaisiai nuodingi.

Šunobelė – krūmas arba nedidelis medelis, kurio viršūnės aplipusios juodais apvaliais, žirnio dydžio kaulavaisiais su koteliu. Aptinkama visoje Lietuvoje, gana dažna. Auga pavieniui dažniausiai pamiškėse, krūmynuose, upių, ežerų pakrantėse, šviesiuose miškuose. Šunobelę sprendžiant vien iš uogų galima sumaišyti su šaltekšniu, tačiau ją išduoda keli kiti bruožai: šakos dygliuotos, lapo vienoje vidurinės gyslos pusėje dažniausiai 3 šoninės gyslos. Kitose augalo dalyse nuodingųjų medžiagų daugiau nei prinokusiose uogose.

Kas nutinka suvalgius nuodingo augalo vaisius? Apsinuodijimo simptomai

Apsinuodyti kai kuriais Lietuvoje augančiais augalais galima juos palietus arba suvalgius. Vienų augalų toksinės medžiagos sukelia negalavimus, kitų augalų gali būti mirtinos. Dažniausiai nuo augalų nukenčia vaikai, nes jie yra smalsesni ir nori viską išmėginti. Taip pat vaikų odelė yra jautresnė, negu suaugusių žmonių. Skirtingi nuodingieji augalai pažeidžia skirtingus organus todėl ir skirtingai pasireiškia apsinuodijimo simptomai (gali pasireikšti praėjus 1 - 6 valandoms, o kartais net po paros).

Suvalgius žalčialunkio uogų jaučiamas stiprus burnos gleivinės deginimas, bendras organizmo nusilpimas, diegliai pilve, vėmimas bei viduriavimas. Apsinuodijęs gali šlapintis su krauju, sunkiais atvejais žmogus gali prarasti sąmonę ar net mirti (saujelė šių uogų gali būti mirtina). Tačiau viskas priklauso nuo žmogaus svorio, todėl vaikams kyla didesnis pavojus. Simptomai, kurie pasireiškia suvalgius nuodingas uogas:

• vilkauogės – prasideda vėmimas, skrandžio skausmai, sutrinka širdies darbas;
• juodžolės – gali pasireikšti nervų sistemos slopinimas, vėmimas, viduriavimas, bendras silpnumas;
• sausmedžio – pasireiškia pykinimas, vėmimas, viduriavimas;
• pakalnutės ar šaltekšnio – gali sutrikti širdies veikla, pykinti, svaigti galva, prasidėti viduriavimas;
• šunobelės – gali prasidėti viduriavimas, kuris tam tikrais atvejais gali būti sunkiai stabdomas.

Ką daryti, jeigu vaikas jau paragavo „gražiųjų uogyčių“? Patarimai norintiems vasarą išvengti pavojingų uogų poveikio

Jei vaikas paragavo nuodingo augalo, reikėtų kuo skubiau kreiptis į Apsinuodijimų informacijos ir kontrolės centrą. Svarbu žinoti, kad priešnuodžio šiems augalams nėra. Jei tinsta ir peršti burnos gleivinė reikia burnoje palaikyti ledo gabaliukų arba duoti atsigerti šalto vandens. Taip apmalšinus skausmą būtina skubiai kreiptis į gydymo įstaigą. Patartina kartu pasiimti apsinuodijimą sukėlusį augalą arba jo dalį. Be gydytojo nurodymo nevartoti jokių medikamentų, nesiimti medicininių procedūrų. Apsinuodijus žalčialunkiu plaunamas skrandis, skatinamas vėmimas ir viduriavimas, duodama nuodus absorbuojančių medžiagų.

Norint išvengti netikėtumų gamtoje, reikia išmokti atpažinti nuodingus augalus ir vengti susidūrimo su šiais augalais. Specialistai pataria neliesti ir neragauti nepažįstamų augalų, neskinti ir nenešti namo. Svarbu atminti, kad ne visos augalo dalys yra valgomos. Išmokę atpažinti nuodingas uogas išvengsime apsinuodijimų, o vaikai galės mėgautis laukinėmis miško uogomis – natūraliu vitaminų šaltiniu.