background

Vilniaus Kalvarijos

Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias

Vilniaus Kalvarijos - Kryžiaus kelias, tiksliai atkartoja Jeruzalės Kryžiaus kelio scenarijų, atstumus tarp stočių, kitus parametrus. Pirmasis tokio pobūdžio kelias buvo sukurtas Jeruzalėje 15 a. siekiant atkartoti Kristaus kančių kelią, kurį Jėzus nuėjo po Paskutinės vakarienės iki buvo nukryžiuotas.
Vilniaus Kalvarijos buvo įkurtos 17 a., kaip padėka Dievui už krašto išvadavimą iš rusų caro armijos priespaudos. Jos įrengtos Vilniaus vyskupo Jurgio Belazaro iniciatyva. Tuomet Vyskupas paskyrė 7 valakus (apie 140 ha) žemės iš savo Verkių dvaro sodybos valdų ir pradėjo statyti pirmąją bažnyčią, vienuolyną bei Kryžiaus kelio koplyčias. Septynerius metus trukusias statybas užbaigė Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega.

Kryžiaus kelias visada buvo prižiūrimas: 18 a. viduryje atnaujintas ir patikslintas jo planas, sumūrytos naujos koplyčios; 19 a. pabaigoje dailininkas Juozapas Balzukevičius nutapė naujus koplyčių paveikslus. Iš tolimiausių Lietuvos kampelių vedami kunigų, žmonės pėsčiomis traukdavo į Vilniaus Kalvarijas. Prie kiekvienos koplyčios būdavo sakomi pamokslai. Labiausiai Kryžiaus kelias atgydavo per Sekmines - čia susirinkdavo keliolika tūkstančių tikinčiųjų. Vilniaus Kalvarijas ir dabar lanko visos Lietuvos, ypač Vilniaus krašto, maldininkai.


Kryžiaus kelias byloja tragišką istoriją. Nuo sovietmečio pradžios buvo uždrausta lankytis šioje teritorijje, o 1962 m. įsakyta koplyčias sunaikinti. Išliko tik keturios, prie Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios stovėjusios mūrinės koplyčios. Tačiau žmonės niekada neužmiršo Vilniaus Kalvarijų. Kiekvieną pavasarį koplyčių vietos pasipuošdavo gėlių, žolynų ar akmenų kryžiais.

Dvasininkų iniciatyva Kryžiaus kelio stotys atstatytos pagal architektės Brigitos Radavičiūtės projektą. Šiuo metu Kryžiaus kelias ir jo aplinka saugoma Verkių regioniniame parke esančiame Kalvarijų memorialiniame draustinyje. Vilniaus Kalvarijos - neturintis lygių architektūrinis-urbanistinis ansamblis Europoje. Kryžiaus kelias, įsiliejęs į natūralų kraštovaizdį, plačiai atkuria biblinius įvykius, atspindi baroko epochai būdingus žmogaus gyvenimo, o kartu ir meno bruožus.

Šalia Kryžiaus kelio, netoli XIII stoties, gilioje griovoje čiurlena stebuklingas šaltinis. Švarų šaltinio vandenį nuo seno geria vilniečiai bei atvykstantys maldininkai. Nežinia ar dėl gerųjų vandens savybių, ar dėl malonios aplinkos, tačiau lankytojų čia pilna visais metų laikais.





Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia

Prie Kalvarijų gatvės, gerokai atokiau nuo miesto centro, stūkso Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios bokštai, matomi važiuojant Verkių gatve link regioninio parko ribos arba nuo Verkių kalno. Šv. Kryžiaus atradimo, dažnai vadinama Kalvarijų bažnyčia, yra vėlyvojo baroko stiliaus kryžminio plano dviejų bokštų trinavė bažnyčia (bazilika). Religinį ansamblį sudaro bažnyčia, stovinti beveik viduryje, aukščiausioje vietoje, taip pat vienuolyno pastatas ir koplyčios. Pagrindinis Kalvarijų bažnyčios fasadas nukreiptas Neries slėnio link. Nuo upės pusės į bažnyčią veda ilgi mūriniai laiptai. Pagrindiniame bažnyčios fasade kyla aukštyn siaurėjantys bokštai su ažūriniais geležiniais kryžiais. Bažnyčios ir vienuolyno pamatai sumūryti iš akmenų ir plytų, sienos - plytinės, tinkuotos, stogai dengti čerpėmis. Bažnyčios interjerui, kurį puošia sienų ir molbertinės tapybos kompozicijos, skulptūros, būdingas rokokinis stilius. Vienuolyno pastatas yra pailgo stačiakampio formos su išsikišusia koplyčia. Lygias pastato fasadų plokštumas skaido ritmingai išdėstyti stačiakampiai langai, kampų piliastrai ir karnizas. Namas dengtas aukštu vėlyvąjį baroką menenčiu mansardiniu stogu su kryžiumi.




Kalvarijų bažnyčioje yra nemažai dailės paminklų, būtent: bažnyčios ir vienuolyno kryžiai ir altoriai, sakykla, krikštykla, figūriniai ir ornamentiniai sienų tapybos elementai, skulptūrinis zakristijos dekoras, taikomosios dailės kūriniai - nešiojamasis altorėlis, šilkinė kapa, žalvarinis varpas, keturi paveikslai (Mykolo Archangelo, Jėzaus paaukojimo, Marijos Rožančinės, Klūpančio karaliaus su riterio drabužiais), trys krėslai, šeši taikomosios dailės kūriniai (metalinis antepediumas, varinis krikštyklos indas, dvi žvakidės, dvi brokatinės kapos) ir vargonai (istorijos paminklas).

Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios ansamblis pradėtas kurti 17 a. antroje pusėje, o galutinai baigtas 18 a. Pirmąją bažnyčią pastatė vyskupas Jurgis Belazaras ir vienuoliai dominikonai, kai buvo kuriamos Vilniaus kalvarijos (1664-1669 m.). Kaip ir daugelį kitų Lietuvos bažnyčių, taip ir šią ne vieną kartą ištikęs tragiškas likimas. Vos pastatyta sudegė. Iki 1700 m. buvo atstatyta, vėliau kelis kartus keista: prie bažnyčios primūryta zakristija, prie vienuolyno - naujas refektorius.

Napoleono karo metu prancūzai įsirengė kareivines vienuolyne, o palikdami - jį apiplėšė. Vėliau gaisras nuniokojo vienuolyno vidų, sunaikino didelę biblioteką. Bažnyčią ir vienuolyną suremontavo vienuoliai dominikonai. 1850 m. caro valdžia vienuolyną uždarė ir įrengė jame kleboniją, o bažnyčią atidavė pasauliečiams kunigams. 1906 m. restauruotas bažnyčios interjeras. 1928 m. vienuolyno refektorius perstatytas į koplyčią. Sovietmečiu bažnyčia nebuvo uždaryta, bet vienuolynas buvo atimtas. Nuo 1973 m. jame veikė sąjunginio Helmintologijos instituto Vilniaus filialas. Šiuo metu grąžintas bažnyčiai pastatas yra restauruojamas, pritaikomas parapijos reikmėms.