background

Verkių dvaro sodyba

Legendiniai Verkiai lietuviams žinomi kaip Krivių Krivaičio Lizdeikos gimtoji vieta. Ne mažiau garsus buvęs ir Verkių dvaras – ilgaamžė Vilniaus vyskupų rezidencija. Verkių dvaro sodyba – tai XVIII a. antros pusės vieningos kompozicijos rūmų ansamblis, sukurtas žymiausių to meto krašto architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, deramai ir meniškai įkomponuotas į gamtinę aplinką ir reprezentuojantis vieną vertingiausių klasicistinių ansamblių Lietuvoje.



Stačiašlaitėje Neries ir į ją įtekančio upelio slėnių sankirtoje, aukštai išsidėsčiusioje plynaukštėje įsikūrusią Verkių dvaro sodybą sudarė daugybė pastatų, statytų XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje ir sename parke pabirusių kompaktiškomis grupelėmis. Ansamblis darė įspūdį dėl savo puošnių reprezentacinių rūmų, stovėjusių pietinėje Verkių kalno dalyje ir dėl to puikiai matytų iš tolo. Šiandien centrinių rūmų vietą mena tik išlikę skliautuotomis lubomis rūsiai; manoma, kad tuometis rūmų valdytojas Radvilos žentas kunigaikštis Liudvikas Adolfas Vitgenšteinas juos nugriovė XIX a. 5-ajame dešimtmetyje. Tuokart rezidencijoje imtasi rekonstruoti rytinę oficiną: prie šiaurinės jos dalies galo pristatytas bokštas ir didelės salės priestatas, prie kito galo prijungta stiklo ir geležies konstrukcijos oranžerija (iki šių dienų neišlikusi). Mažiausiai pertvarkoma buvo vakarinė oficina, dėl to išsaugojusi griežtą klasicistinį stilių.

Šiaurinėje Verkių dvaro sodybos dalyje išsidėsčiusi atskira statinių grupė – ūkinis kiemas, XVIII a. antroje pusėje vadintas olandiškuoju palivarku. Šiandien čia stovi keli šiek tiek pasikeitę pastatai: paštas, tarnautojų namas, kumetynas, karvidė. Tarp šios statinių grupės ir pagrindinės sodybos dalies yra užvažiuojamieji namai (arklidės) ir paviljonas, arba mažieji rūmai – klasicizmo etalonas. Juose šiuo metu įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija.