background

Staviškių pilkapynas

Verkių regioniniame parke gana aukštoje Neries terasoje įsikūręs Staviškių kaimas. Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai, vadovaujami Gyčio Grižo, šiame kaime atrado VIII–X a. pilkapyną ir II–IV a. gyvenvietės žalvario lydymo dirbtuvių liekanas.

Šie pilkapiai vizualiai iš aplinkos neišsiskiria, jų sampilai suardyti ūkinės veiklos metu arba sulyginti Neries potvynių. Iš viso aptikti šeši pilkapiai, trys iš jų ištyrinėti. Jie vienas nuo kito nutolę 20 m atstumu, sampilus iš kraštų juosia apie 1,5 m pločio grioviai. Pilkapių sampiluose, suardytuose kapuose rasta sudegintų žmonių kaulų, įmovinių juostinių ietgalių, ornamentuotų verpstukų, žalvarinė grandelė, sagtelių, dvi ylos, geležinių peilių, lipdytos keramikos šukių ir pan.

Įdomu, kad viename pilkapyje rasta paaukoto ožiuko kaukolė, netoliese aptikta ir apeiginės keramikos liekanų. Šis pilkapis datuojamas IX–X a. ir priskiriamas Rytų Lietuvos pilkapių kultūrinei grupei. Pilkapio pagrinde rastos gargažės, žaizdro sienelės, tiglio fragmentas ir galąstuvas liudija šalia buvus žalvario dirbtuvę.

Rastas ir naujas, iki šiol archeologinėje literatūroje neminėtas, IX–X a. pilkapynas, supiltas I–II a. gyvenvietės vietoje. Rytų Lietuvoje pilkapiai dažniausiai randami prie vandens, nes baltų mitologijoje mirusiųjų pasaulis vaizduojamas vandeninio pobūdžio.

Netoli pirmojo pilkapio aptiktas akmens amžiaus gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Viršutinėje dalyje jis yra iki 5 cm juodai degėsingas, žemiau iki 30 cm pereinantis į pilką smėlį su angliukais. Sluoksnis itin gausus radinių – aptikta tiglių, liejimo formelių fragmentų, žalvario žaliavos gabalėlių, 2 žalvarinės lazdelės, geležinių dirbinių fragmentų, brūkšniuotosios keramikos bei lydymo krosnelių sienelių liekanų.

Reiktų apgailestauti tik dėl to, jog visi minėti pilkapiai yra privačioje valdoje ir nėra apsaugoti nuo įvairių kasinėjimų.


                                  
View Larger Map