background

Pūčkorių pažintinis takas

Pūčkorių pažintinis takas

Pūčkorių pažintinis takas

testas

Pūčkorių pažintinis takas

Sveiki atvykę į Pūčkorių pažintinį taką.


į viršų

PŪČKORIŲ ATODANGA

Tai viena įspūdingiausių ir aukščiausių atodangų Lietuvoje. Šis unikalus geologinis objektas 1974 metais paskelbtas gamtos paminklu. Atodangos aukštis – 65 metrai (absoliutus aukštis virš jūros lygio – 173 metrai), plotis – 260 metrų. Pūčkorių atodangą suformavo Vilnios upės aktyvi šoninė erozija (paplovimas), joje matoma senojo Medininkų apledėjimo storymė, suraukšlėta vėlesnių ledynų. Skirtingo amžiaus morenų ir smėlio sluoksniai labai sujaukti, vietomis statmenai perversti ar su ryškiomis raukšlėmis, išraitytais gumulais, pleištais. Šlaite ryškiai matosi trys horizontalios dalys.

              

į viršų

PŪČKORIŲ PALIVARKAS

Archyviniai šaltiniai byloja, kad atodangos papėdėje Puškarnios dvaras gyvavo jau 14 a., tačiau iki šių dienų išliko 18 ir 19 a. pradžios palivarko pastatų kompleksas, išsidėstęs abipus Vilnios. Iki 18 a. vidurio dvaras priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės iždui, patrankų gamykla buvo Artilerijos vadovybės žinioje. Puškarnios dvare 19 a. pradžioje veikė vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje malūnų, kuriame buvo net dvylika girnų. Stanislovas Sidorovičius ypač rūpinosi dvaro pastatais, sudarė geometrinį palivarko planą, nutiesė naują kelią. Vėliau dalis malūno patalpų buvo pritaikyta popieriaus fabrikui. Fabrikas buvo mūrinis, dviejų aukštų, dvišlaičiu stogu, su atskirai stovinčiu aukštu kaminu, fasadą puošė pusapvalės angos. Užtvenktos Vilnios vanduo krisdamas į kanalą, suko fabriko bei malūno mechanizmus. Popieriaus fabrikas ypač nukentėjo per I-ąjį pasaulinį karą, nei tarpukariu, nei vėliau jo veikla nebuvo atgaivinta. Šiandien regime išlikusį senąjį vandens kanalą, užtvankos, vandens malūno liekanas, dalis fabriko pastatų atrestauruota sovietiniais laikais.  Iki šių dienų abipus Vilnios yra išlikę daugelis neblogai išsilaikiusių Pūčkorių palivarko pastatų: kluonas, svirnas, tvartas, buvęs kumetynas. Puošniai atrodo pagrindinis gyvenamasis namas, kurį atremontavo dabartinė pastato savininkė, paveldėtoja L. Patapienė. Direkcijos iniciatyva sutvarkytas vaismedžių sodas kviečia vilniečius kultūringam poilsiui gamtoje.

  


į viršų

PATRANKŲ LIEJYKLA

Didžiausia paslaptis ir nežinia gaubia Pūčkorių patrankų liejyklos griuvėsius. Manoma, kad būtent čia jau 16 a. veikė didelė ir gerai įrengta ginklų gamykla. Liejykloje savo patrankas remontavo ir jos įranga naudojosi švedų, rusų (Petro I-ojo), prancūzų (Napoleono) armijų daliniai. 19 a. viduryje senoji patrankų liejykla virto vandens malūnu, dar vėliau medienos masės bei popieriaus fabriku. Buvo iškastas kanalas, kirtęs didžiausią Vilnios kilpą, patvenkta Vilnios vaga. 19 a. pabaigoje nuo gaisro nukentėjęs, 20 a. pradžioje fabrikas atsigavo, plėtėsi. Pirmojo pasaulinio karo metu visi jo įrenginiai buvo išgabenti į Vokietiją, o po antro pasaulinio karo fabrikas virto griuvėsiais.


į viršų

PRANCŪZIŠKASIS (BELMONTO) MALŪNAS

Puikiame Vilnios vingyje lankytojai stebi buvusio Prancūziškojo malūno senosios užtvankos liekanas, virš kurios buvusio kelio vietoje įrengtas patogus pėsčiųjų lieptelis. Gražiame gamtos prieglobstyje mūrinį vandens malūną Leoniškių palivarko žemėse 19 a. pr. pastatė prancūzas Karolis Devimas. Dalyje pagalbinių pastatų savininkas įrengė smuklę, nors Vilniaus miesto dūma tokiam ketinimui nepritarė. Laikui bėgant, malūnas su pagalbiniu pastatu bei žemės sklypu atiteko vis kitiems šeimininkams, tačiau malūno funkcijos nebuvo pakeistos, jame buvo malama ir po antrojo pasaulinio karo, o žmonių atmintyje išliko pirmąjį savininką menantis malūno pavadinimas – prancūziškasis. 1925 m. situaciniame plane detaliai parodytas visas gamybinių ir gyvenamųjų pastatų kompleksas su kanalu, užtvanka ir tiltu per Vilnios upę. Malūno būta atokiau upės vagos, nuo užtvankos atsišakojo gana ilgas ir gilus vandens kanalas, kuris šiuo metu yra atnaujintas. Dviejų aukštų su mediniais laiptais mūrinis malūno pastatas, kaip ir mūrinis priestatas, buvo dengtas cinkuota skarda. Malūno teritorijoje stovėjo 4 miltų sandėliai, medinis maišų sandėlis, čerpėmis dengtas medinis gyvenamasis namas, kalvė su rūsiu ir daržinė. Ant kanalo stovėjo trys mediniai tiltai. Šiuo metu malūno teritorija neatpažįstamai pasikeitusi, čia įsikūrė pramogų ir poilsio centras „Belmontas“, kur galima skaniai pavalgyti, kultūringai praleisti laiką.


į viršų

PŪČKORIŲ PILIAKALNIS

Esame prie Pūčkorių piliakalnio ir netoli jo rastos senovinės gyvenvietės liekanų, menančių seniausius Vilnios slėnio istorinius laikus. Archeologiniai radiniai byloja, kad šiose apylinkėse žmonių gyventa jau akmens amžiuje. Piliakalnį iš trijų pusių supa Vilnios slėnis, rytinėje dalyje jis atskirtas dauba, pietryčių – jungiasi ožnugariu. Kalvos šlaitai gana statūs, 10–19 m aukščio, viršūnėje esti ovali 28 m ilgio ir 20 m pločio ištęsta aikštelė su pylimo liekanomis. Pūčkorių piliakalnis gynybos tikslams buvo naudojamas nuo pirmųjų mūsų eros amžių ir nenustojo savo svarbos iki 13 – 14 a.

į viršų

SAULĖS LAIKRODIS

Pūčkorių pažintiniame take gausu ramių ir jaukių vietų tinkamų trumpam atokvėpiui. Viena tinkamiausių yra Vilnios slėnio pieva, kurioje stovi saulės laikrodis su išvaizdžiu mediniu stulpu ir akmeniniais stulpeliais žyminčiais valandas. Saulės laikrodis, kaip prietaisas laikui matuoti pagal saulės padėtį, žinomas ne vieną tūkstantmetį. Lietuvoje išlikę seniausi saulės laikrodžiai yra 17 a. Kretingos vienuolyne bei Šiauliuose ant bažnyčios sienos.
Prie gražaus Vilnios vingio Direkcija atnaujino medinį stulpą – strypą, pastatė dvylika akmeninių stulpelių, kurie atstoja laikrodžio ciferblato padalas. Esant saulėtam orui laikas rodomas tik apytiksliai, nes strypas – rodyklė nėra palenkta kampu atitinkančiu laikrodžio buvimo vietos platumą.
Prisėdus ant suolelio galime pasidžiaugti ne tik smagiu Vilnios čiurlenimu, bet ir gražuolių ąžuolų virtine ateinančia nuo pat piliakalnio.

į viršų