Naujienos

Naujienos

Karoliukų atvaizdai ir jų reikšmės

2018-07-10

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija savo renginių metu dalina medinius karoliukus su įvairiais gyvūnų ir augalų atvaizdais. Šie karoliukai skirti pasidaryti unikalią asmeninę apyrankę. Viso yra 16 skirtingų atvaizdų, simbolizuojančių įvairius augalus bei gyvūnus.Sulaukiame nemažai klausimų, ką žymi šie atvaizdai ir kodėl jie pasirinkti. Pateikiame atvaizdų paaiškinimą.

Pavilnių ir Verkių regioninių parkų simboliai. Parkų teritorijose yra buveinių apsaugai svarbių teritorijų bei Lietuvos ir Europos mastu saugomų įvairių organizmų rūšių

Plačialapė klumpaitė

 (lot. Cypripedium calceolus) – reta ir nykstantiaugalų rūšis, saugoma Lietuvos (rūšis įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą) ir Europos mastu. Šis daugiametis žolinis augalas vystosi itin lėtai, lytinę 

a mišriuose ar lapuočių kalkinguose miškuose. brandą pasiekia sulaukę vidutiniškai 12 metų. Dažniausiai aug

augalų naikinimo (žiedų skynimo, kasimo, plynų miškų kirtimų), ugdant grynus spygliuočių miškus bei vykstant natūraliems dirvodaros procesams.Nyksta dėl fizinio 

Paprastasis ąžuolas (lot. Quercus robur) – dėl savo ilgaamžiškumo itin svarbi rūšis kertinėms miško buveinėms (sudaro brandžias bendrijas) bei su šia rūšimi tiesiogiai susijusiems organizmams ar jų bendrijoms

.

Europinis plačiaausis (lot. Barbastella barbastellus) – reta šikšnosparnių rūšis, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą,  taip pat saugoma ir europiniu mastu. Viena svarbiausių rūšies žiemaviečių – Antakalnio bunkeriai Vilniuje. Žiemoja 


grupėmis. Įmygis trunka nuo spalio iki balandžio mėnesio. Pagrindinės priežastys, dėl ko mažėja Europinio plačiaausio žiemaviečių – pastatų renovacija ar senų pastatų nugriovimas bei dažnas žmonių ir naminių gyvūnų (kačių) lankymasis žiemavietėse (trikdo šikšnosparnių įmygį).

Skiauterėtasis tritonas (lot. Triturus cristatus) - reta ir nykstanti uodeguotųjų varliagyvių rūšis, saugoma Lietuvos ir Europos mastu (rūšis įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą). Gyvena ir veisiasi kūdrose, žiemoja po senais kelmais ar nuvirtusiais medžiais, nes pūvanti mediena išskiria šilumą. Lietuvoje tritonai nyksta dėl užaugančių kūdrų, mažėjant natūralioms pievoms, dėl miškų aplink kūdras iškirtimo.

Didžiažiedis katilėlis (lot. Campanula persicifolia) – dažnai sutinkamas vienmetis žolinis augalas. Užauga iki 1 metro 

aukščio. Žiedai panašūs į varpelius. Dažniausiai žiedai būna mėlynos spalvos. Žydi vėlyvą pavasarį, vasarą. Didžiažiedis katilėlis auga pušynuose ir kituose šviesiuose miškuose, miško aikštelėse. Mėgsta saulėtas ar pusiau saulėtas vietas.

 Miškinė kiaunė (lot. Martes martes) – vidutinio dydžio (kūno ilgis 42 –53 cm) plėšrus žinduolis. 

Miškinė kiaunė paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje. Gyvena įvairaus dydžio, amžiaus ir rūšinės sudėties miškuose. Mėgsta brandžius medynus su aikštėmis, atželiančiomis kirtavietėmis. Skurdžiuose pušynuose retesnė. Minta smulkiais graužikais, paukščiais, iš dalies ropliais ir varliagyviais, mėgsta saldžius vaisius, įvairius vabzdžius.

Briedis (lot. Alces alces) – stambiausias iš Lietuvoje gyvenančių elninių šeimos žinduolių. 

Patinai sveria virš 550 kg, patelės apie 400 kg. Patino kūno ilgis 210–273 cm, patelės 206–250 cm. Gyvena apie 20–25 metus. Gamtoje priešų beveik neturi, tačiau labai dažnai nukenčia nuo brakonierių. Apyretis. Gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, pelkėse, žiemą – pušų jaunuolynuose. Vasarą maitinasi žole, žiemą – krūmų, medžių žieve.

Paprastoji pakalnutė (lot. Convallaria majalis) – 

daugiametis žolinis iki 25 centimetrų aukščio augalas. Žiedai balti, skleidžia malonų kvapą, susitelkę į nusvirusią kekę. Augalas žydi gegužės – birželio mėnesiais. Paprastoji pakalnutė yra paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau reta. Ji auga įvairaus tipo (spygliuočių, lapuočių, mišriuose) miškuose.

Naminė pelėda (lot. Strix aluco) – sėslus, Lietuvoje žiemojantis, vietomis gana dažnas, vidutinio dydžio (37-43 cm ilgio) paukštis.

 Individai pastebimi ištisus metus. Rūšis paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau dažniausiai gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, kur gausu senų medžių. Naminė pelėda medžioja tik naktį.



 

Atlantinė lašiša (lot. Salmo salar) – reta ir saugoma žuvų rūšis, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, saugoma ir Europos mastu. 

Žuvis praeivė – suaugusios lašišos gyvena jūroje, o neršti plaukia į upes. Nerštinė migracija prasideda birželio – liepos mėnesiais. Išneršusios daugelis lašišų žūva. Pagrindinės grėsmės – upių tarša, užtvankų statyba, brakonieriavimas ir verslinė žvejyba. Mėgėjiška žvejyba leidžiama nuo rugsėjo 16 d. iki spalio 15 d., kai kuriose Lietuvos upėse, kur yra pagrindiniai lašišų ir šlakių migracijos keliai ir nerštavietės, gaudyti ne tik šias, bet ir visas kitas žuvis leidžiama tik įsigijus licenciją – žvejo mėgėjo bilietą lašišų ir šlakių žvejybai.

Pleištinė skėtė arba kitaip pleištinis laumžirgis (lot. Ophiogomphus cecilia) – reta ir saugoma žirgelių rūšis, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, saugoma ir Europos mastu. 

Šiai rūšiai išgyventi būtinas smėlėtas, neuždumblėjęs upės dugnas ir tekantis švarus vanduo. Grėsmę kelia upių patvankos, vandens tarša organinėmis ir neorganinėmis medžiagomis, aktyvi žemdirbystė ir urbanizacija aplink upes.

Raudonpilvė kūmutė (lot. Bombina bombina) – reta ir saugoma beuodegių varliagyvių rūšis, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, saugoma ir Europos mastu. 

Gyvena sekliuose, gerai įšylančiuose vandens telkiniuose. Pagrindinės grėsmės yra natūralių buveinių pasikeitimas bei invazinių žuvų introdukcija.

Mažoji suktenė (lot. Vertigo angustior) – reta ir saugoma pilvakojų moliuskų rūšis, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, saugoma ir Europos mastu. 

Viso Lietuvoje žinoma vos 20 radimviečių. Gyvena drėgnose kalvų daubose ir šaltiniuotose, apypelkių ir apyežerių šlapiose pievose su vešlia žoline augalija. Minta mikroflora. Žiemoja augalų pašaknėse. Didžiausios grėsmės – pavasarinis žolės deginimas, pievų sausinimas, natūrali buveinių kaita.

Geltonkraštė dusia (lot. Dytiscus marginalis) – tiek suaugėliai, tiek ir lervos plėšrūs.

 Suaugėlių kūno dydis siekia iki 45 mm. Rūšis dažna Lietuvoje, individai  sutinkami įvairiuose vandens telkiniuose su gausia vandens augalija. Grėsmę kelia vandens telkinių tarša bei hidrologiniai pokyčiai.

Upinis bebras (lot. Castor fiber) – rūšis saugoma Europos mastu. XX a pradžioje Lietuvoje dėl intensyvios medžioklės buvo visiškai išnaikinta.

 Visgi prof. Tado Ivanausko iniciatyva 1947 metais bebrai buvo sėkmingai reintrodukuoti į Lietuvos teritoriją. Šiuo metu Lietuvoje dažnai sutinkamas gyvūnas. Vasarą pagrindinis bebrų maistas - žoliniai augalai, kitais metų laikais – medžių ir krūmų žievė. Žiemai ruošia maisto atsargas: drebulių, karklų, beržų šakeles. Rūšis itin svarbi atkuriant dirbtinai ištiesintas upes, įvairaus tipo pelkes ar formuojant šlapias pievas.