Lankytini objektai

Lankytini objektai



Leoniškės ir apylinkės
Važiuojant S. Batoro g. iš tolo regėti labiau užu miestą iškilęs ir pušimis apaugęs gražusis Belmonto kalnas (itališkai bello monte reiškia "gražusis kalnas"). Tai aukštosios smėlingosios terasos fragmentas, virš Vilnios upės pakylantis 50-55 m. Nuo čia matyti Vilnios slėnio reginiai, Vilniaus senamiesčio vaizdai. Nuo senų laikų šis kalnas buvo mėgstama gegužinių, jaunimo pasilinksminimų, išvykų ir poilsio vieta. 1831 m. ir 1863 m. į slaptus susirinkimus čia rinkosi sukilėliai.

Išsukę iš S. Batoro gatvės ir važiuodami Belmonto gatve privažiuosite ištaigingą Belmonto pramogų ir poilsio centrą. Šis centras įsikūręs buvusio malūno, vadinamo "Prancūziškuoju", vietoje. Šiais laikais šiai vietovei ir jos apylinkėms giliai įsišaknijęs Belmonto vardas. Bet pasirodo jis iš tiesų yra "naujas" ir klaidinantis lankytojus. "Prancūziškojo" malūno teritorija dabar priskiriama Pūčkoriams, nors iki antrojo pasaulinio karo ji buvo Leoniškių palivarko žemėje.

Ankstyviausi archyvinių šaltinių duomenys apie Leoniškių dvarą siekia XVI a. I pusę, kai 1533 m. Leono Krylovičiaus našlė Marina žemę Pavilnyje pardavė Vilniaus miestui. Netrukus Žygimanto Senojo siųsti komisarai pamatavo Leoniškių dvaro žemes, nustatė jo ribas ir davė leidimą statyti vandens malūną. Nuo Leono Krylovičiaus vardo ir kilo Leoniškių dvaro pavadinimas. Leoniškės ir Tuputiškių palivarkas tapo Vilniaus miesto nuosavybe. XVII a. dvarelio sodyboje stovėjo du malūnai, vienas jų turėjo vėlyklą, kitame buvo įrengti 2 vandens ratai ir 2 girnos miltams malti. Tiksli malūnų vieta nėra žinoma.

Leoniškių palivarką Vilniaus miesto magistratas dažniausiai išnuomodavo burmistrams ir tarėjams. Nuomos sutartyse būdavo nurodoma, kad nuomininkai negali kirsti miško, turi tinkamai remontuoti ir prižiūrėti tvenkinius bei užtvankas. Vėliau palivarke atsirado karčema, gyvenamasis namas, kluonas, svirnas, tvartas ir varykla. XIX a. žemes arčiau Markučių išsinuomojo Jonas Borutis, čia jis pastatė plytinę ir čerpių gamyklą. Ketino statyti ir dar vieną malūną, angliško tipo lentpjūvę bei popieriaus fabriką, tačiau per karą su Napoleonu palivarko pastatai labai nukentėjo, taigi vėliau tėvo planų dukra Marijaną Kadinaci jau neįgyvendino. XIX a. garsus lietuvių kultūros ir mokslo veikėjas, publicistas ir etnografas Adomas Honoris Kirkoras keliaudamas Belmonto kalno papėdėje dar rado jos vardu vadinamą smuklę.

Ir šiandien galime atsekti buvusio Leoniškių dvarelio pastatus. Šioje vietoje įsikūręs Belmonto žirgynas bei Patrulinės tarnybos rinktinės raitasis policijos padalinys.

Leoniškių palivarko teritorijoje, netoli Vilnios upės stovi vadinamas "Prancūziškasis" malūnas. Šis senasis malūnas skirtingai nei kiti, buvo pastatytas atokiau nuo upės. Vandeniui sukaupti buvo įrengta dviejų dalių betoninė užtvanka su nuo jos atsišakojusiu gana ilgu ir giliu vandens kanalu. Virš šio kanalo, išlikusio iki šių dienų, stovėjo malūno pastatas.

19 a. pradžioje prancūzas Karolis Devimas išsinuomojo iš Vilniaus miesto valdybos žemės sklypą prie Vilnios upės ir, gavęs leidimą, pastatė mūrinį vandens malūną ir pagalbinį pastatą. Dalyje pagalbinio pastato jis be leidimo įrengė ir atidarė smuklę. K. Devimo įsiskolinus ir nesumokėjus nuomos mokesčių, jo turtas buvo parduotas kitiems nuomininkams, jo gerbei likęs tik pavadinimas "Prancūziškasis".

Malūnas ir kanalas, kai juo naudojosi žydas Pupkinas, buvo pažymėti geometriniame Leoniškių palivarko plane, taip pat ir 19 a. pabaigoje Leoniškių dvaro plane, sudarytame matininko P. Valicko.
1834 m. pagal matininko Juozo Paškovskio sudarytą planą iki malūno buvo nutiestas kelias - dabar atitinkantis Belmonto gatvės trasą, ir pastatyats tiltas per Vilnios upę (Puškarnios palivarko savininko Stanislovas Sidorovičius iniciatyva). Nuo 19 a. pabaigos iki 20 a. vidurio malūną valdė Kinkulkinų giminė.

Šio malūno funkcijos niekada nebuvo pakeistos, netgi per antrąjį pasaulinį karą. Pastatas buvo trijų patalpų: grūdų valymo, turbinų, malimo ir pikliavimo (pagal 1925 m. planą). Prie malūno už kanalo – medinis dirbtuvių pastatas, o arčiau Belmonto gatvės – mediniai gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai ir miltų sandėlis bei kiti pagalbiniai pastatai. Be trijų medinių tiltų, pastatytų per kanalą, malūnui priklausė betoninė užtvanka. Kai malūnas veikdavo, vanduo būdavo nukreipiamas šoniniu kanalu. Nutilus malūnui, Vilnios vanduo tekėdavo pagrindine vaga.

Pūčkoriai ir apylinkės

Pūčkoriai, esantys į rytus nuo miesto centro ir į pietus nuo S. Batoro gatvės, išsidėstę Vilnios upės slėnyje. Pasukus iš S. Batoro į Pūčkorių gatvę atsiveria plačios Vilnios terasos. Leidžiantis jomis atsiveria atodangos viršūnė, apatinėje slėnio terasoje - likę buvusio Puškarnios palivarko pastatai. Nuo jų kiek toliau į vakarus rasite buvusius patrankų liejyklos, kadaise rekonstruotos į malūną, paskui į popieriaus fabriką, liekanas.
Pūčkorių pavadinimas kildinamas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, kuomet čia būta ginklų gamyklos (patrankų liejyklos) – Puškarnios.


Pūčkorių apylinkių gamtos grožis puoselėtas ir vertintas nuo seno. Plačiau apie šią vietovę rašė garbūs geografai – profesoriai Česlovas Kudaba ir Alfonsas Basalykas, apie apylinkių nuostabų kraštovaizdį minima 19 a. Vilniaus vadovuose.

Dar tarpukaryje iškilo reikalas išsaugoti Vilnios tėkmę ir jos krantų pobūdį. Puškarnios teritorija 1939 m. parengtame Vilniaus miesto perspektyviniame plane apibūdinama kaip nepaprastai vaizdinga vietovė, turinti labai įdomų Vilnios vingį, kurį juosia statūs upės paplaunami krantai, ypač patraukli turizmui plėtoti, todėl buvo nutarta teritoriją paskelbti draustiniu ir kartu pasiūlyta uždrausti čia statyti gyvenamuosius namus.

Viena pirmųjų tikrosios apsaugos sulaukė unikalioji Pūčkorių atodanga, beveik prieš 30 metų paskelbta geologiniu gamtos paminklu, kiek vėliau – Pūčkorių piliakalnis. 1984 m. Ministrų taryba įsteigė Valstybinį Pavilnių gamtos parką – pirmąjį Lietuvoje regioninį parką. Pagrindinis tikslas buvo vienas: išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes ir jas pritaikyti lankyti.

Pūčkoriai garsūs ne tik gamtos grožiu, bet ir kultūros paveldu. Senovės gyvenvietė ir piliakalnis byloja, jog akmens amžiuje Pūčkorių apylinkėse gyventa žmonių. Pūčkorių piliakalnis žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių, Puškarnios dvaras – nuo 14 a.
Nuo feodalizmo laikų upės slėnis – Vilniaus pramonės lopšys. Čia gyveno ir dirbo žmonės, kūrėsi pirmosios miesto dirbtuvės, malūnai (Leoniškių, Pūčkorių, Kučkuriškių ir kiti), pramonės objektai. Pirmieji Vilnios slėnio vandens malūnai minimi 14 a., o pirmosios plytinės, medžio apdirbimo bei kitos įmonės pradėjo steigtis 15 a. pradžioje. Per šimtmečius daugelyje vietų Vilnios upės vaga, kaip ir pakrančių, kito: šiandien Vilnia srovena kliudydama įvairius tvenkinius, aptikdama užtvankų liekanas.

Taigi, svarbiausios Pūčkorių gamtos ir kultūros paveldo vertybės yra šios: Vilnios upės vingiai, Pūčkorių atodanga, Pūčkorių piliakalnis ir senovės gyvenvietės liekanos, Pūčkorių dvaras (18–19 a. pirmosios pusės palivarko pastatų kompleksas, išsidėstęs abipus Vilnios), Pūčkorių patrankų liejyklos liekanos, Pūčkorių, arba prancūziškasis, vandens malūnas.
Nuo piliakalnio iki Pūčkorių palivarko gyvenamosios zonos tęsiasi tvenkinių sistema, gausiai maitinama šaltinių vandenų. Šalia piliakalnio, prie upės kranto įrengtas Saulės laikrodis.

Didžiojo Vilnios vingio šlaitai plyti Pūčkorių kraštovaizdžio draustinyje, kitos vertybės – Vilnios rekreacinėje zonoje.

Su Pūčkorių apylinkėmis galite susipažinti keliaudami Pūčkorių pažintiniu taku.


Pažintinis video filmukas apie Pūčkorių apylinkes (projektas "Neatrastas Vilnius"):

Aukštutinis ir Žemutinis Pavilnys

Pavilnys susideda iš Žemojo ir Aukštojo Pavilnio. Juos jungia akmenimis grįstas Tuputiškių serpantinas - vienintelis toks Lietuvoje, nutiestas 20 a. pradžioje. Aukštutinio Pavilnio istorija nėra sena. Žinios apie ją siekia 1908 metus, kai Vilniaus geležinkelininkai, sukūrę “Geležinkeliečių kolonijos draugiją”, nupirko 80 ha žemės ir įkūrė sodą, o 1911 metais joje pradėjo statytis namus.

Žemutinio Pavilnio istorija senesnė: čia XIX amžiaus pabaigoje buvo nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva. Juo traukinių eismas buvo atidarytas 1862 m. kovo 15 d., kaip tuometinės Rusijos vakarinės gubernijos centras ir turėjo tapti svarbiu geležinkelio mazgu. 1914 m. prie Žemutinio Pavilnio platformos kasdien sustodavo 8 traukiniai, buvo įrengtas aklikelis statybinėms medžiagoms iškrauti.
Pavilnyje kadais gyveno baltarusių poetas Jokūbas Kolosas. 1911–1912 m. jis dažnai lankydavosi žmonos name Pavilnyje.

Aukštutiniame Pavilnyje iki šiol veikia 1953 metais įsteigta Lietuvos jaunųjų gamtininkų stotis.

Gynybiniai įtvirtinimai
Pavilnių regioniniame parke yra gausu gyvybinių įtvirtinimų liekanų. XX amžiaus pirmoje pusėje pastatyti įtvirtinimai buvo įvairūs - vieni įrengti virš žemės, kiti po kalnais, kai kurie yra net kelių aukštų ar su ilgais tuneliais. Šie gynybiniai įrenginiai – tipiškas karo, tiksliau, ruošimosi karui reliktas. Lenkijai okupavus Vilnių ir bijantis Rytų kaimyno buvo planuota miestą paversti gynybine tvirtove.

Netikėtas Vokietijos smūgis – priešas puolė iš Vakarų ir Pietų – niekais pavertė visą šį brangiai kainavusį lenkų puoselėtą miesto gynimo planą. Nebuvo paleistas nė vienas šūvis. Per karą ir vėliau bunkeriai buvo naudojami kaip slėptuvės ar sandėliai.
Įdomūs yra Antakalnio požemiai: penki bunkeriai su dešimčia įeigų. Vienas jų – dviaukštis. Požemius juosia labai siauri tuneliai, arba ventiliacijos kanalai. Netoliese požemių likęs akmenimis grįstas kelias, anksčiau būta ir siaurojo geležinkelio bėgių. Šiuo metu bunkeriai sutvarkyti, juose įrengtos grotos. Norėdami juos apžiūrėti, kreipkites į direkcijos darbuotojus. Antakalnio bunkeriai paskelbti europinės svarbos buveine (įtraukti į Natura 2000 tinklą). Todėl juose draudžiama lankytis šikšnosparnių žiemojimo metu (rugsėjo-balandžio mėn.).
Be Antakalnio, parke dar yra Ancučių gynybinių įrenginių liekanų (netoli Pavilnių girininkijos), Ancučių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Taip pat netoli Pūčkorių atodangos, Rasų gatvės gale.
Markučiai

Markučių apylinkės traukia lankytojus ypač gražia ir turtinga gamta. Čia yra labai ryškus Vilnios slėnio šlaitas, išgraužtas vandens erozijos. Tarp gilių ilgų raguvų - erozinių latakų - iškyla ilgi liekaniniai gūbriai su ryškiomis keteromis, apaugę plačialapių, eglynų ir baltalksnynų bendrijomis. Gausu šaltinių, daugybė ąžuolų. Šis gamtos grožis saugomas Markučių kraštovaizdžio draustinyje. Netoli Markučių Vilnios upėje yra didelis akmuo, nuo 1852 m. įgavęs Apolinaro vardą, mat ant jo mėgdavęs sėdėti ir svajoti vienas garsus menininkas. Kiek tolėliau, keliaujant palei Vilnios srovę, prieš akis atsivers status žvyro ir smėlio skardis. Tai trečia pagal aukštį Pavilnių regioninio parko atodanga.



Subačiaus gatvės gale, kur Vilnia daro staigų vingį, ant medžiuose skendinčios kalvos stovi medinis namas - literatūrinis A. Puškino muziejus. Senovėje Markučiuose, istoriniuose šaltiniuose minimuose nuo 16 a., būta didelių Lietuvos didiesiems kunigaikščiams priklausiusių miškų. Iki šiol išlikę tik senojo ąžuolyno liekanos. Markučiuose išlikę senojo palivarko pastatai, kurie kadaise priklausė įvairiems didikams.

Užsukę į Markučius Jūs galėsite aplankyti šiuos išlikusius dvaro sodybos objektus: pagrindinį gyvenamajį namą, kuriame įsikūręs A.Puškino muziejus, 1955 m. pastatytą jo paminklą, Puškino šeimos kapines, Šv. Varvaros koplyčią. Galėsite pasivaikščioti gražiai sutvarkyto parko keliukais, tvenkinių pakrantėmis.

Liepkalnio kalnas

Ribiškių grožis geriausiai atsiskleidžia nuo dirbtinai paaukštinto kalno, esančio greta Minsko plento ir Liepkalnio gatvės sankryžos. Čia matomas itin raiškus reljefas, žalios kalvos ir kloniai, nuostabi Vilniaus miesto panorama: Senamiestis, Trijų kryžių kalnas, nauji gyvenamieji rajonai, televizijos bokštas. Išties įspūdingas reginys - natūralaus ir užstatyto kraštovaizdžio sandūra.

Liepkalnio kalnas paaukštintas dirbtinai ir dabar yra 235 m. absoliutaus aukščio. 2005 m. jis pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip aukščiausia Vilniaus vieta.
Anksčiau kalnas buvęs 219,12 metrų aukščio, duobėtas, žemumoje telkšojo pelkė. 1982 metais kalnų slidinėjimo klubo „Šlaitas“ įkūrėjas Laimis Janutėnas jį paaukštino apie 16 m ir pradėjo ant jo formuoti slidinėjimo trasą. 1984 metais buvo sumontuotas pirmasis lyninis keltuvas, vėliau pastatytas modernus. Dabar ant šio kalno veikia moderni slidinėjimo bazė ir pramogų kompleksas.
Regyklos

Neabejotinas Pavilnių regioninio parko savitumas – reginiai. Iš daugiau kaip 15 apžvalgos vietų galima pasigėrėti ne tik maloniais raguvų, kalvų, klonių ar miškų, Vilnios slėnio reginiais, bet ir mįslingomis kultūros paveldo objektų liekanomis, įdomesniais senais pastatais. Nuo apžvalgos vietų atsiveria ir puiki Vilniaus miesto panorama.

Pavilnių regioniniame parke įspūdingiausios regyklos yra Liepkalnyje, nuo Pūčkorių atodangos viršaus, nuo Rokantiškių kapinių.


Birbynių regykla.

Pūčkorių atodanga.

Lauko gėlininkystės bandymų stotis
Lauko gėlininkystės bandymų stotis (LGBS) įkurta 1992 m. Vilniuje, Pavilnio regioninio parko teritorijoje 7 ha plote, nuostabaus kraštovaizdžio apsuptyje. Joje auginama 2500 rūšių ir veislių žoliniai dekoratyviniai augalai. Pagrindinės stoties kolekcijos: viendienės, astilbės, heicheros, flioksai, kiliminiai augalai ir driekenos (šilokai, čiobreliai, perkūnropės).
Joje vykdomi žolinių dekoratyvinių augalų introdukciniai ir vegetatyvinio dauginimosi tyrimai tam, kad nustatyti šių augalų vertingumą ir galimybes augti Lietuvoje.
LGBS verslas - žolinių ir sumedėjusių dekoratyvinių augalų auginimas ir pardavimas vietinėje rinkoje ir eksportui. Jų prekybos centre dar rasite vienmečių gėlių, skintų lauko gėlių, vaismedžių ir vaiskrūmių, vejų žolių sėklų, durpių substratų bei sodininkystės reikmenų.
Taip pat galite apsilankyti kasmet jų organizuojamose pavasarinėse ir rudeninėse parodose-mugėse "Lietuvos žiedai" (gegužės mėn. IV tąjį ir rugsėjo mėn. II savaitgalį).
Daugiau apie šią stotį skaitykite šioje svetainėje: www.lgbs.lt