Kultūros paveldas

Kultūros paveldas



Staviškių pilkapynas
  Verkių regioniniame parke gana aukštoje Neries terasoje įsikūręs Staviškių kaimas. Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai, vadovaujami Gyčio Grižo, šiame kaime atrado VIII–X a. pilkapyną ir II–IV a. gyvenvietės žalvario lydymo dirbtuvių liekanas.
  Šie pilkapiai vizualiai iš aplinkos neišsiskiria, jų sampilai suardyti ūkinės veiklos metu arba sulyginti Neries potvynių. Iš viso aptikti šeši pilkapiai, trys iš jų ištyrinėti. Jie vienas nuo kito nutolę 20 m atstumu, sampilus iš kraštų juosia apie 1,5 m pločio grioviai. Pilkapių sampiluose, suardytuose kapuose rasta sudegintų žmonių kaulų, įmovinių juostinių ietgalių, ornamentuotų verpstukų, žalvarinė grandelė, sagtelių, dvi ylos, geležinių peilių, lipdytos keramikos šukių ir pan.
  Įdomu, kad viename pilkapyje rasta paaukoto ožiuko kaukolė, netoliese aptikta ir apeiginės keramikos liekanų. Šis pilkapis datuojamas IX–X a. ir priskiriamas Rytų Lietuvos pilkapių kultūrinei grupei. Pilkapio pagrinde rastos gargažės, žaizdro sienelės, tiglio fragmentas ir galąstuvas liudija šalia buvus žalvario dirbtuvę.
  Rastas ir naujas, iki šiol archeologinėje literatūroje neminėtas, IX–X a. pilkapynas, supiltas I–II a. gyvenvietės vietoje. Rytų Lietuvoje pilkapiai dažniausiai randami prie vandens, nes baltų mitologijoje mirusiųjų pasaulis vaizduojamas vandeninio pobūdžio.
  Netoli pirmojo pilkapio aptiktas akmens amžiaus gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Viršutinėje dalyje jis yra iki 5 cm juodai degėsingas, žemiau iki 30 cm pereinantis į pilką smėlį su angliukais. Sluoksnis itin gausus radinių – aptikta tiglių, liejimo formelių fragmentų, žalvario žaliavos gabalėlių, 2 žalvarinės lazdelės, geležinių dirbinių fragmentų, brūkšniuotosios keramikos bei lydymo krosnelių sienelių liekanų.
  Reiktų apgailestauti tik dėl to, jog visi minėti pilkapiai yra privačioje valdoje ir nėra apsaugoti nuo įvairių kasinėjimų.

                                
View Larger Map

Staviškių piliakalnis
  Važiuodami Verkių gatve beveiki iki jos galo, link Žaliųjų ežerų, privažiuosite Staviškių piliakalnį. Kitaip jis dar žinomas Naujųjų Verkių vardu. Nuo jo šiaurės rytų kryptimi apie puse kilometro nutolęs Staviškių pilkapynas.
  Piliakalnis datuojamas I tūkst. Jis įrengtas atskiros kalvos pietinėje dalyje. Viršuje yra trikampė, pailga, 50 m ilgio ir 40 m pločio aikštelė su 1 m pakilimu viduryje. Piliakalnis stačiašlaitis, 10 m aukščio.
  2000 m. Staviškių piliakalnis sutvarkytas, jo šlaite įrengti laiptai. Rytiniame šlaite stovi 1928 metais pastatyta Jėzaus skulptūra.
Didžiųjų Gulbinų piliakalnis
  Didžiųjų Gulbinų piliakalnis į nekilnojamų kultūros vertybių registrą įrašytas 2009 m. rudenį. Šis piliakalnis atrastas gražioje gamtinėje teritorijoje – išraiškingame Žaliųjų ežerų kraštovaizdyje telkšančio Gulbino ežero saloje. Apie 25 arų ploto sala apaugusi brandžiu lapuočių mišku – joje auga keli šimtamečiai ąžuolai, gausu liepų, klevų, pakraščiais sužėlę juodalksniai. Sužaliavus medžiams saloje esantis piliakalnis pasislepia jų unksmėje, o į jį patekti galima tik atplaukus valtimis.
  Didžiųjų Gulbinų piliakalnio šlaitai statūs, 5-6 metrų aukščio, apaugę medžiais. Jo viršuje yra netaisyklingo ovalo formos, maždaug 40 m ilgio (šiaurės-pietų kryptimi) ir 12 m pločio aikštelė. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. m. e. pabaigoje – I tūkst. m. e., ant jo aptikta lipdytos keramikos šukių.
Vilniaus kalvarijos
   Vilniaus Kalvarijos - Kryžiaus kelias, tiksliai atkartoja Jeruzalės Kryžiaus kelio scenarijų, atstumus tarp stočių, kitus parametrus. Pirmasis tokio pobūdžio kelias buvo sukurtas Jeruzalėje 15 a. siekiant atkartoti Kristaus kančių kelią, kurį Jėzus nuėjo po Paskutinės vakarienės iki buvo nukryžiuotas.
   Vilniaus Kalvarijos buvo įkurtos 17 a., kaip padėka Dievui už krašto išvadavimą iš rusų caro armijos priespaudos. Jos įrengtos Vilniaus vyskupo Jurgio Belazaro iniciatyva. Tuomet Vyskupas paskyrė 7 valakus (apie 140 ha) žemės iš savo Verkių dvaro sodybos valdų ir pradėjo statyti pirmąją bažnyčią, vienuolyną bei Kryžiaus kelio koplyčias. Septynerius metus trukusias statybas užbaigė Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega.

   Kryžiaus kelias visada buvo prižiūrimas: 18 a. viduryje atnaujintas ir patikslintas jo planas, sumūrytos naujos koplyčios; 19 a. pabaigoje dailininkas Juozapas Balzukevičius nutapė naujus koplyčių paveikslus. Iš tolimiausių Lietuvos kampelių vedami kunigų, žmonės pėsčiomis traukdavo į Vilniaus Kalvarijas. Prie kiekvienos koplyčios būdavo sakomi pamokslai. Labiausiai Kryžiaus kelias atgydavo per Sekmines - čia susirinkdavo keliolika tūkstančių tikinčiųjų. Vilniaus Kalvarijas ir dabar lanko visos Lietuvos, ypač Vilniaus krašto, maldininkai.


   Kryžiaus kelias byloja tragišką istoriją. Nuo sovietmečio pradžios buvo uždrausta lankytis šioje teritorijje, o 1962 m. įsakyta koplyčias sunaikinti. Išliko tik keturios, prie Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios stovėjusios mūrinės koplyčios. Tačiau žmonės niekada neužmiršo Vilniaus Kalvarijų. Kiekvieną pavasarį koplyčių vietos pasipuošdavo gėlių, žolynų ar akmenų kryžiais.
   Dvasininkų iniciatyva Kryžiaus kelio stotys atstatytos pagal architektės Brigitos Radavičiūtės projektą. Šiuo metu Kryžiaus kelias ir jo aplinka saugoma Verkių regioniniame parke esančiame Kalvarijų memorialiniame draustinyje. Vilniaus Kalvarijos - neturintis lygių architektūrinis-urbanistinis ansamblis Europoje. Kryžiaus kelias, įsiliejęs į natūralų kraštovaizdį, plačiai atkuria biblinius įvykius, atspindi baroko epochai būdingus žmogaus gyvenimo, o kartu ir meno bruožus.

   Šalia Kryžiaus kelio, netoli XIII stoties, gilioje griovoje čiurlena stebuklingas šaltinis. Švarų šaltinio vandenį nuo seno geria vilniečiai bei atvykstantys maldininkai. Nežinia ar dėl gerųjų vandens savybių, ar dėl malonios aplinkos, tačiau lankytojų čia pilna visais metų laikais. 
Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia

   Prie Kalvarijų gatvės, gerokai atokiau nuo miesto centro, stūkso Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios bokštai, matomi važiuojant Verkių gatve link regioninio parko ribos arba nuo Verkių kalno. Šv. Kryžiaus atradimo, dažnai vadinama Kalvarijų bažnyčia, yra vėlyvojo baroko stiliaus kryžminio plano dviejų bokštų trinavė bažnyčia (bazilika). Religinį ansamblį sudaro bažnyčia, stovinti beveik viduryje, aukščiausioje vietoje, taip pat vienuolyno pastatas ir koplyčios. Pagrindinis Kalvarijų bažnyčios fasadas nukreiptas Neries slėnio link. Nuo upės pusės į bažnyčią veda ilgi mūriniai laiptai. Pagrindiniame bažnyčios fasade kyla aukštyn siaurėjantys bokštai su ažūriniais geležiniais kryžiais. Bažnyčios ir vienuolyno pamatai sumūryti iš akmenų ir plytų, sienos - plytinės, tinkuotos, stogai dengti čerpėmis. Bažnyčios interjerui, kurį puošia sienų ir molbertinės tapybos kompozicijos, skulptūros, būdingas rokokinis stilius. Vienuolyno pastatas yra pailgo stačiakampio formos su išsikišusia koplyčia. Lygias pastato fasadų plokštumas skaido ritmingai išdėstyti stačiakampiai langai, kampų piliastrai ir karnizas. Namas dengtas aukštu vėlyvąjį baroką menenčiu mansardiniu stogu su kryžiumi.

   Kalvarijų bažnyčioje yra nemažai dailės paminklų, būtent: bažnyčios ir vienuolyno kryžiai ir altoriai, sakykla, krikštykla, figūriniai ir ornamentiniai sienų tapybos elementai, skulptūrinis zakristijos dekoras, taikomosios dailės kūriniai - nešiojamasis altorėlis, šilkinė kapa, žalvarinis varpas, keturi paveikslai (Mykolo Archangelo, Jėzaus paaukojimo, Marijos Rožančinės, Klūpančio karaliaus su riterio drabužiais), trys krėslai, šeši taikomosios dailės kūriniai (metalinis antepediumas, varinis krikštyklos indas, dvi žvakidės, dvi brokatinės kapos) ir vargonai (istorijos paminklas).
   Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios ansamblis pradėtas kurti 17 a. antroje pusėje, o galutinai baigtas 18 a. Pirmąją bažnyčią pastatė vyskupas Jurgis Belazaras ir vienuoliai dominikonai, kai buvo kuriamos Vilniaus kalvarijos (1664-1669 m.). Kaip ir daugelį kitų Lietuvos bažnyčių, taip ir šią ne vieną kartą ištikęs tragiškas likimas. Vos pastatyta sudegė. Iki 1700 m. buvo atstatyta, vėliau kelis kartus keista: prie bažnyčios primūryta zakristija, prie vienuolyno - naujas refektorius.
   Napoleono karo metu prancūzai įsirengė kareivines vienuolyne, o palikdami - jį apiplėšė. Vėliau gaisras nuniokojo vienuolyno vidų, sunaikino didelę biblioteką. Bažnyčią ir vienuolyną suremontavo vienuoliai dominikonai. 1850 m. caro valdžia vienuolyną uždarė ir įrengė jame kleboniją, o bažnyčią atidavė pasauliečiams kunigams. 1906 m. restauruotas bažnyčios interjeras. 1928 m. vienuolyno refektorius perstatytas į koplyčią. Sovietmečiu bažnyčia nebuvo uždaryta, bet vienuolynas buvo atimtas. Nuo 1973 m. jame veikė sąjunginio Helmintologijos instituto Vilniaus filialas. Šiuo metu grąžintas bažnyčiai pastatas yra restauruojamas, pritaikomas parapijos reikmėms.
Trinapolio bažnyčia ir trinitorių vienuolynas
   Kiekvienas važiuojantis paneriu Verkių gatve atkreipia dėmesį į bažnyčią, savo kuorais puošiančią Neries slėnį. Jos bokštai regimi nuo Verkių kalno iš jame esančios regyklos, taip pat ir nuo Valakampių pusės. Turbūt retas žino apie barokinį Trinapolio bažnyčios ir į jos šoną galu atsirėmusio vienuolyno ansamblį, stovintį prie Neries, šalia giliu slėniuku garmančio Baltupio (Cedrono) upelio.
   Dviejų bokštų bažnyčia turi penkis altorius. Turtingo interjero erdvė - vientisa, aukšta. Senasis sienų dekoras paslėptas po storu tinko sluoksniu. Vienuolynas yra dviejų aukštų su kryžminiais ir cilindriniais skliautais. Juos puošusias tapytas dekoracijas vėliau padengė tinkas. Trinapolio ansamblį iš šiaurinės ir rytinės pusės juosia ramstinė netinkuotų akmenų mūro siena ir arka su paminkline akmens plokšte. Į šventorių veda akmeniniai laiptai. Trinapolio bažnyčią ir vienuolyną (antrąjį Vilniuje) 1695 m. įkūrė vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Tada buvo pastatyti pirmieji mediniai pastatai. Vėlyvojo baroko stiliaus mūrinė bažnyčia iškilo 18 a. viduryje, o jos bokštai užbaigti tik 1772 m. Vėliau ji buvo ne kartą restauruojama, keičiama.
   1832 m., Trinapolio kompleksą atidavus Lietuvos stačiatikių metropolitui, vienuolyne įkurta metropolito vasaros rezidencija, o bažnyčios vidus pertvarkytas ir pritaikytas cerkvei. Po pirmojo pasaulinio karo bažnyčia buvo grąžinta katalikams. 1918 m. vienuolyne įsteigta našlaičių ir senelių prieglauda, atidaryta lietuvių mokykla. 1926 m. vienuolynas vėl tapo arkivyskupo vasaros rezidencija. Po antrojo pasaulinio karo bažnyčioje ir vienuolyne, juos nacionalizavus, įrengta ligoninė, vėliau - turistinė bazė.

            

Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas

   Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas yra seniausias veikiantis popieriaus fabrikas Lietuvoje. Tai labai svarbus istorinis paminklas. Pagal senus dokumentus popieriaus dirbtuvė, priklausiusi vyskupui Konstantinui Kazimierui Bžostovskiui, Verkiuose buvo įkurta 1690 m. gražiose Verkių apylinkėse prie Riešės upelio. Nustojo veikti 18 a. pradžioje. Praėjus daugiau kaip 130 metų Naujuosiuose Verkiuose buvo įkurta popieriaus manufaktūra, kuri sparčiai plėtėsi ir 19 a. antroje pusėje tapo viena stambiausių Vilniaus krašte. Ji nuolat konkuravo su Kučkuriškių popieriaus manufaktūra, kol 19 a. antroje pusėje ją aplenkė.

   Per istoriškai labai trumpą pradinį vystymosi laikotarpį (1834 - 1850 m.) įmonė buvo vienu stambiausių to meto popieriaus fabrikų. Per vienuolika metų nuo įkūrimo manufaktūros gamybos mastai išaugo daugiau kaip 3 kartus. Kapitalizmo vystymosi laikotarpiu (1850-1918 m.) fabrikas patyrė nuosmukius ir pakilimus. 1850 m., kilus gaisrui, sudegė beveik visi pastatai, stipriai nukentėjo įrenginiai. Fabrikas buvo iš naujo atstatytas tiktai praėjus ketveriems metams; jame buvo įdiegta naujausia technika. Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas tapo moderniausia pagal techninį lygį ir stambiausia popieriaus gamybos įmone Vakarinėje Rusijos imperijos dalyje. Prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo atlikta dar viena fabriko rekonstrukcija - pastatytas medžio masės cechas. Dėl to pagerėjo popieriaus gaminių iš medienos kokybė, darbų kiekis padidėjo 5 kartus. 1912 m. per didžiulį gaisrą vėl smarkiai buvo sunaikinti fabriko pastatai ir įrenginiai, tačiau netrukus buvo atstatyti. Fabrikas nukentėjo pirmojo pasaulinio karo metu.
   Prieš antrąjį pasaulinį karą ir jo metu fabrikas neveikė. Įmonė atsigavo po sovietų nacionalizacijos. Išlikusi viena popieriaus mašina, pradėjo gaminti labai reikalingą produkciją - spaudos ir rašomąjį popierių. 1953 m. fabrikas buvo rekonstruotas, pastatyta dar viena popieriaus - puspergamento gamybos mašina. Kiek vėliau rekonstruotas malimo skyrius ir pastatyta trečia popieriaus mašina. 1966 m. buvo įsisavinta vieno sluoksnio cigarečių filtrų gamyba.

           

Verkių dvaro sodyba

   Legendiniai Verkiai lietuviams žinomi kaip Krivių Krivaičio Lizdeikos gimtoji vieta. Ne mažiau garsus buvęs ir Verkių dvaras – ilgaamžė Vilniaus vyskupų rezidencija. Verkių dvaro sodyba – tai XVIII a. antros pusės vieningos kompozicijos rūmų ansamblis, sukurtas žymiausių to meto krašto architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, deramai ir meniškai įkomponuotas į gamtinę aplinką ir reprezentuojantis vieną vertingiausių klasicistinių ansamblių Lietuvoje.


   Stačiašlaitėje Neries ir į ją įtekančio upelio slėnių sankirtoje, aukštai išsidėsčiusioje plynaukštėje įsikūrusią Verkių dvaro sodybą sudarė daugybė pastatų, statytų XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje ir sename parke pabirusių kompaktiškomis grupelėmis. Ansamblis darė įspūdį dėl savo puošnių reprezentacinių rūmų, stovėjusių pietinėje Verkių kalno dalyje ir dėl to puikiai matytų iš tolo. Šiandien centrinių rūmų vietą mena tik išlikę skliautuotomis lubomis rūsiai; manoma, kad tuometis rūmų valdytojas Radvilos žentas kunigaikštis Liudvikas Adolfas Vitgenšteinas juos nugriovė XIX a. 5-ajame dešimtmetyje. Tuokart rezidencijoje imtasi rekonstruoti rytinę oficiną: prie šiaurinės jos dalies galo pristatytas bokštas ir didelės salės priestatas, prie kito galo prijungta stiklo ir geležies konstrukcijos oranžerija (iki šių dienų neišlikusi). Mažiausiai pertvarkoma buvo vakarinė oficina, dėl to išsaugojusi griežtą klasicistinį stilių.
   Šiaurinėje Verkių dvaro sodybos dalyje išsidėsčiusi atskira statinių grupė – ūkinis kiemas, XVIII a. antroje pusėje vadintas olandiškuoju palivarku. Šiandien čia stovi keli šiek tiek pasikeitę pastatai: paštas, tarnautojų namas, kumetynas, karvidė. Tarp šios statinių grupės ir pagrindinės sodybos dalies yra užvažiuojamieji namai (arklidės) ir paviljonas, arba mažieji rūmai – klasicizmo etalonas. Juose šiuo metu įsikūrusi Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija.


Namas (Jeruzalės g. 9)
   Šis namas gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos mes esame įpratę matyti Vilniaus mieste. Tai vienas iš nedaugelio medinės architektūros pavyzdžių, išlikusių iki mūsų dienų. Namas pastatytas XX a. pr., o 1970 m. buvo rekonstruotas. 2007 m. įtrauktas į Kultūros paveldo departamento kultūros vertybių registrą kaip reikšmingos ir retos architektūros objektas, priskiriamas istorizmo stiliui.
   Pastatas yra vieno aukšto, stačiakampio plano, su dvišlaičiu laužtu stogu. Turi ypatingai puošnų gaterinį fasadą su dvišlaičiu stogeliu centre. Visą namo grožį sudaro medinės raižytos pastato architektūrinės detalės, tokios kaip galeros tvorelė, karnizas, fasadų langus puošia langinės, raižyti karnizai ir polangiai.