Gamtos vertybės

Natura 2000 – Europos Sąjungoje esantis saugomų teritorijų tinklas, įkurtas siekiant išsaugoti Europos Bendrijos mastu retas ar nykstančias gyvūnų bei augalų rūšis ir gamtines buveines. 

Daugiau informacijos apie šias teritorijas rasite čia: NATURA2000

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m.balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1 –210 patvirtintą „Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą”, Verkių regioniniame parke išskirtos šios buveinės:

Neries upės šlaito ties Verkiais gamtotvarkos planas patvirtintas LR aplinkos ministro 2007 m. Balandžio 12 d. Įsakymu Nr. D1-211.Kitų Natura 2000 teritorijų planai parengti, tačiau dar nepatvirtinti LR aplinkos ministro įsakymu.

Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje, kuris užima apie šešis procentus visos Verkių regioninio parko teritorijos, saugoma išsidėsčiusi ištisa virtinė mažų, uždarų, tarpusavyje nesusisiekiančių ežerėlių ir pelkėtų daubų. Termokarstinės kilmės ežerėliai susidarė ledynmečio pabaigoje ištirpus po žeme nugrimzdusiems ledo luitams.

Čia galima stebėti ežerų gyvenimo ciklus: vietoj vienų ežerų, seniai užakusių, rasime tik pievą, kiti – kiek apipelkėję, o keletas dar ir šiomis dienomis mus džiugina savo gausiais vandenimis, vasarą jų pakrantes papuošia puikios vandens lelijos.

VERKIŲ ARCHITEKTŪROS DRAUSTINYJE saugomas unikalus Verkių rūmų architektūros ansamblis. Jį sudaro vakarinė ir rytinė oficinos, paviljonas, arklidės, sargo namelis, dvi oranžerijos, įvairūs ūkiniai pastatai, parkas su senaisiais tvenkiniais. Plačiau apie Verkių rūmų ansamblį skaitykite skyrelyje Verkių regioninio parko kultūros paveldas. Savita ir įdomi Verkių rūmų parko tvenkinių sistema. Draustinis taip pat skirtas išsaugoti ir eksponuoti unikalią Lietuvai tipišką Vidurio Europos vidutinių upių slėnių užmiesčio teritorijų gamtos ir kultūros sandūros įvairių epochų raišką, saugant istorinių vietovaizdžių visumą, Neries šlaitų senuosius ąžuolynus, vykdant kultūrinio komplekso išsaugojimo ir atkūrimo, paremto moksliniais tyrimais, apsauginio miškų ūkio veiklą ir pažintinį turizmą.

ŽALIŲJŲ EŽERŲ KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINYJE saugomi ilgi ir gilūs stačiašlaičiai Žaliųjų ežerų dubakloniai (rinos) ir žemiausiose jų vietose telkšantys ežerai. Čia reljefas tikrai įspūdingas. Itin išraiškingas kalvotas tarpuežeris labai vertingas ir biologiniu požiūriu, nes jame gausu į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų, brandūs liepynai ir ąžuolyniniai eglynai, kuriuose auga didelės plačialapių klumpaičių (Cypripedium calceolus) populiacijos. Balsio (Kryžiuočių) ežero, didžiausio ir giliausio Žaliųjų ežerų grupėje, statūs duburio šlaitai, virš vandens iškilęs iki 40 m, beveik tiek pat nusileidžia ir po vandeniu. Šlaituose gausu šaltinių. Bene didžiausias galvosūkis yra žalia Žaliųjų ežerų spalva. Jų vanduo iš tiesų ryškiai žalias, nes požeminiai vandenys, maitinantys ežerus, yra labai karbonatingi.

   Verkių regioninis parkas negali pasigirti dideliais aukščių skirtumais, kaip Pavilnių, todėl ir kalvų bei reginių gausa. Bet Verkiai garsėja daugybe vandens telkinių ir jų grožiu, kuriais galima pasigrožėti nuo ant Balsio ežero rytinio kranto įrengtos Balsių regyklos. Nuo jos atsiveria vaizdas į Žaliuosius ežerus ir mėlynus jų vandenis bei aplinkui plytinčius miškų masyvus.

   Be šios yra dar dvi regyklos: viena Verkių rūmų architektūriniame ansamblyje, dar vadinama Altana. Nuo jos atsiveria platus vaizdas į Neries slėnį, Turniškių mišką, Trinapolio bažnyčią ir Valakupius. Kita atsiveria nuo Staviškių piliakalnio.