Sapieginės pažintinis takas

Sapieginės pažintinis takas

Sveiki atvykę į Pavilnių regioninio parko Sapieginės pažintinį poilsio taką! Keliaudami juo susipažinsite su Sapieginės ir Šveicarijos erozinių raguvynų kraštovaizdžiu, atsikvėpsite trumpo poilsio aikštelėse, pasigrožėsite gamtos reginiais ir pasimėgausite jos teikiama ramybe. 5,25 km ilgio takų trasa driekiasi Antakalnio miško parkų masyvais. Statesnėse tako vietose įrengti laiptai. Lygesnėmis atkarpomis smagu pakeliauti dviračiais. Linkime malonių įspūdžių ir ramaus poilsio gamtoje!

Atsisiųsti schemą

Sapieginės erozinis kalvynas driekiasi rytinėje Vilniaus dalyje, Antakalnio seniūnijoje, kairiajame Neries krante: nuo Saulėtekio alėjos šiaurėje iki Vilnios žemupio slėnio pietuose. Pietvakarinis kalvyno smaigalys ties Neries ir Vilnios santaka vadinamas Vilniaus kalnais (Kalnų parku) ir dėl reikšmingumo miesto bei šalies istorijai aprašomas atskirai. Raiškiausia kalvyno dalis yra ties Šilo ir Žolyno gatvėmis. Didesnę kalvyno dalį dengia miškai – Šveicarijos ir Sapieginės miško parkai. Platesnės raguvos ir sausaslėniai gyvenami, čia išsidėstę įvairios paskirties pastatai, o atokesnėse vietose (pavyzdžiui, Žolyno gatvės gale, Rokantiškėse) galima sutikti ir senų kaimiškų sodybų. Natūraliausia Sapieginės erozinio kalvyno dalis saugoma Pavilnių regioniniame parke – Lyglaukių geomorfologiniame, Antakalnio ir Iškartų kraštovaizdžio draustiniuose.“
Sapieginės kalvynas susidarė paskutinio ledynmečio pabaigoje, kai tekantys vandens srautai ties Neries slėniu suraižė Medininkų moreninio kalvyno pakraštį. Taip susiformavo gilios senovinės griovos, raguvos ir sausaslėniai, nusileidžiantys į Neries slėnio trečiąją terasą, o tarp jų – aukštos erozinės kalvos ir stačiašlaičiai atragiai. Kalvyno reljefas žemėja vakarų kryptimi, link Neries upės. Aukščiausios vietos yra rytinėje kalvyno dalyje, Žolyno gatvės gale, ties Rokantiškėmis. Reljefas čia pakyla iki 220 m virš jūros lygio. Tuo tarpu Neries vaga ties Antakalniu yra 88 m absoliutiniame aukštyje. Kalvų ir atragių šlaitų santykinis aukštis 20–53 m.“
Sapieginės erozinio kalvyno reljefas labai išraiškingas ir įvairus, primena kalnus. Būdingi dideli santykiniai aukščių skirtumai, gausu raguvų, griovų ir sausaslėnių, virš kurių iškyla stačiašlaitės kalvos ir kalvagūbriai – vadinamieji eroziniai atragiai. Šią reljefo skulptūrą išgraužė maždaug prieš 13 tūkst. metų tekėję vandens srautai. Žinomiausi ir įspūdingiausi Šveicarijos ir Sapieginės eroziniai atragiai. Tai senojo reljefo palikuonys, kurių vanduo taip ir nesugebėjo įveikti – ilgi, vingiuoti, aukštais stačiais šlaitais kalvagūbriai, iškylantys virš gilių raguvų ir sausaslėnių.“
Sapieginės erozinis atragis – natūraliausias ir aukščiausias iš keturių atragių, esančių Pavilnių regioniniame parke. Jis tęsiasi daugiau nei vieną kilometrą greta Šilo gatvės. Santykinis atragio aukštis – 53 m, o virš jūros lygio jo ketera iškyla net 203 metrus. Sapieginės atragio viduje dunkso tarpukariu Vilniuje kurtos gynybinių įrenginių sistemos liekanos – požeminiai bunkeriai, naudoti kaip slėptuvės ar karo amunicijos sandėliai. Šiuo metu Antakalnio požemiai tapę šikšnosparnių buveinėmis. Sapieginės erozinis atragis saugomas Antakalnio kraštovaizdžio draustinyje.“
Sapieginės atragyje išlikę penki bunkeriai su dešimt įėjimų. Vienas iš bunkerių yra dviaukštis. Požemius juosia labai siauri tuneliai arba ventiliacijos kanalai. Netoli požemių likęs akmenimis grįstas kelias, anksčiau būta ir siaurojo geležinkelio bėgių. Šiuo metu bunkeriai sutvarkyti, prie įėjimų įrengtos grotos. Antakalnio bunkeriai paskelbti europinės svarbos buveine (įtraukti į „Natura 2000“ tinklą), kurioje yra saugomos šikšnosparnių rūšies – europinio plačiaausio – žiemavietė. Todėl juose draudžiama lankytis šikšnosparnių žiemojimo metu (rugsėjo–balandžio mėn.). 2008 m. Antakalnio bunkeriai buvo įrašyti į Kultūros paveldo departamento Kultūros vertybių registrą kaip kraštovaizdžio, retas architektūrinis ir inžinerinis objektas.
Antakalnio gynybiniai įtvirtinimai – tai Lenkijos kariuomenės Vilniaus įgulos karinės amunicijos bunkeriai, pastatyti 1924–1926 m. Vilnių okupavusi Lenkija nutarė miestą paversti modernia tvirtove, todėl pristatė gynybinių įtvirtinimų. XX a. pirmojoje pusėje pastatyti įtvirtinimai buvo įvairūs – vieni įrengti virš žemės, kiti po kalnais, kai kurie net kelių aukštų ar su ilgais tuneliais. Šie bunkeriai – tipiškas karo, tiksliau, ruošimosi karui reliktas. 1939 m. vokiečiams miestą užpuolus iš kitos pusės, visa gynyba tapo beverte. Gynybiniai įtvirtinimai niekada neatliko tiesioginių savo funkcijų, iš jų nebuvo paleistas nė vienas šūvis. Per karą ir vėliau bunkeriai buvo naudojami kaip slėptuvės ar sandėliai.
Šveicarijos erozinis atragis driekiasi palei Žolyno gatvę, pamažu žemėdamas Antakalnio gatvės link. Aukščiausia atragio vieta ties Vilniaus kraujo centru iškyla net 53 m, absoliutus keteros aukštis virš jūros lygio siekia 185 metrus. Atragio nugara galima nukeliauti beveik kilometrą, jo pietiniame šlaite dunkso gynybinių įrenginių – tarpukario Vilniuje kurtos gynybos sistemos – liekanos. Vilniaus Šveicarija garsėja kaip slidininkų mėgstama vieta. Šveicarijos miško parkas yra miestiečių poilsiui skirta rekreacinė zona.“
Po kalvyną vingiuoja vaizdingas Sapieginės pažintinis poilsio takas (5,3 km). Keliaudami šiuo taku susipažinsite su Sapieginės ir Šveicarijos erozinių raguvynų kraštovaizdžiu, atsikvėpsite trumpo poilsio aikštelėse, pasigrožėsite gamtos reginiais ir pasimėgausite jos teikiama ramybe. Takas driekiasi Antakalnio miško parkų (Sapieginės, Šveicarijos) masyvais. Statesnėse tako vietose įrengti laiptai. Lygesnėmis atkarpomis smagu keliauti dviračiais.“
Aplinkinės žemės su kalvomis ir raguvomis priklausė garsiai Lietuvos didikų giminei – Sapiegoms. Iš to kilo ir vietovės pavadinimas. Net dabartinės Šilo ir Žolyno gatvės, nutiestos gilių ir plačių raguvų dugnuose, kadaise vadintos Sapiegų grioviais. Kalvotos vietos buvo naudojamos vandeniui kaupti. Iki šių dienų išlikęs Sapiegų laikų vandens rinkimo sistemos statinys. Seniau Sapieginėje būta tradicijos, kad per Petrines, birželio 29-ąją, kasmet bemaž visas Vilnius susirinkdavo į šias kalvas bei miškelius ir iki vėlyvos nakties švęsdavo atlaidus.“